facebook logo facebook logo

RekolekcijosRekolekcijos - tai laikotarpis, kai atsitraukiame iš įprastinės veiklos, susitelkiama tik dvasiniam gyvenimui. Toks gilinimasis į save ir savo santykį su Dievu, laiko skyrimas vien dvasiniams dalykams turi senas tradicijas. Jėzaus pasitraukė į dykumą praleisti laiką maldoje bei pasninkauti.  Pirmieji vienuoliai, eremitai taip pat dažnai pasitraukdavo į atokias vietoves: maldos, tylos, susikaupimo laikui su Dievu. Tokiais pavyzdžiais ir  galima užčiuopti krikščioniškųjų rekolekcijų pagrindą.

Rekolekcijos būna skirtingos trukmės ir pobūdžio. Kai kurios tęsiasi tik dieną, o kito net mėnesį (jėzuitų dvasingumu paremtos 30 dienų rekolekcijos). Populiariausios esti savaitgalio ar vienos savaitės trukmės rekolekcijos. Individualios rekolekcijos skirtos žmonėms, kurie Dievui pašvęstą laiką nori praleisti vienumoje: melsdamiesi, medituodami, skaitydami, mąstydami. Dažniausiai rekolekcijoms vadovauja patyręs dvasios vadovas, kuris padeda rekolektantui, parinkdamas apmąstymų medžiagą, padėdamas apmąstyti patirtį ir išgyvenimus. Per maldą, kontempliaciją, Biblijos skaitymą ir atsivėrimą Šventąjai Dvasiai rekolekcijų dalyviai paveda save, savo artimuosius, draugus didžiam Dievo išgelbėjimo planui Jėzuje Kristuje.

Rekolekcijų poreikis tarp pasauliečių išpopuliarėjo per pastaruosius 30 metų. Šiuolaikinis žmogus  nuolat yra įtrauktas į gyvenimo  verpetą, o įvairūs kasdieniai rūpesčiai bei problemų audros nustekena ir nutolina jį nuo Dievo, nuo Žodžio įsiklausymo, dvasinės ramybės.

Dievas yra šalia.  Žmonės mano, kad Dievas yra toli ir, kad  negalima Jo suprasti. Iš tiesų Dievas yra visada šalia su mumis, nors mes to ir nejuntame. Norint tai suvokti – reikia laiko, reikia ilgesnio būvimo kartu.  Atsitraukimas iš man būdingos aplinkos ir mąstymas, malda, gėrėjimasis nuostabia Dievo kūrinija, buvimas tyloje, kontempliacija – tai kelias link Jo artumos išgyvenimo.


Bernardinų parapijos rekolekcijų dalyvių liudijimai

Štai jau ketvirtą kartą panyru į tą nuostabų patyrimą – rekolekcijas. Pamenu, kai vyriausias sūnus, kuris mokėsi Jėzuitų gimnazijoje, važiuodavo į rekolekcijas su klase, vėliau kaip mažesniųjų vadovas, aš vis klausdavau: „Kas tos rekolekcijos?“ O jis atsakydavo: „Negali žodžiais to nupasakoti, turi patirti.“

Dabar jau suprantu, kodėl taip sakė. Kaskart rekolekcijos vis kitokios, daug kas priklauso nuo temos, nuo to, kas veda konferencijas, kokie susirenka žmonės... Bet esminis dalykas išlieka: kai pirmą dieną panyri, trečią išneri pripildytas Šventosios Dvasios! Pakyli su naujais pasiryžimais keistis, tobulėti, judėti Dievo link...
Rekolekcijos su vyskupu Kęstučiu nuvalė ir nuskaidrino protą ir sielą, sustiprino pasiryžimą daugiau melstis, pripildė širdį meilės Dievui ir artimui. Visi sutikti nauji ir seni pažįstami tą liudijo. Ir mano žodžiai, pasakyti grupelėje, kažkam atvėrė akis... Gera.


Rita M.


Gyvojo vandens šaltinis

Grįžę iš rekolekcijų ir apmąstydami br. Gedimino išsakytas mintis, tikriausiai ne vienas susimąstėme, o kaip mano gyvenime veikia Šventoji Dvasia? Ar ji pasireiškia tarsi iš niekur kylančiu džiaugsmo pliūpsniu, nuoskaudas išplaunančiu ašarų lietumi, ar nušvitimo akimirka? O gal suvokimu, kad kažkas pasikeitė mano širdyje? Galbūt ne visam laikui, gal tik trumpam, bet pasikeitė...

... Sekmadienio rytą, po adoracijos, išėjau pasivaikščioti į mišką. Kvėpiau gaivinantį ankstyvo rytmečio orą, klausiausi paukščių čiulbesio, stebėjau dar snaudžiančių žibuoklių žiedelius. Nuėjusi prie šaltinio nusiprausiau veidą ir atsigėriau gurkšnį šalto vandens, pasilabinusi su mediniu angelu, atsisėdau greta jo ant suoliuko ir perskaičiau porą Švento Rašto skyrių. Po to puspalčio kišenėje aptikusi maišelį ėmiau rinkti šiukšles – saldainių popierėlius, nuorūkas, nuo lietaus permirkusias ir vėl spėjusias išdžiūti servetėles... Man tai nebuvo naujiena – šiukšles gamtoje renku gana dažnai. Tačiau tik grįžusi namo supratau, kad tikriausiai pirmą kartą jas rinkau ne tik dėkodama Dievui už tai, kad leidžia man surinkti per savo gyvenimą išmėtytas „šiukšles“, bet širdyje neburnodama ir nekaltindama tų žmonių, kurie jas paliko, kaip kad anksčiau. Atvirkščiai – laiminau ir meldžiausi už juos, prašydama Dievo malonių, išvadavimo iš priklausomybių bei Šventosios Dvasios vedimo.


Rūta Ž.


Praėjo jau dvi savaitės nuo Beta kurso rekolekcijų, o širdyje vis dar daug daug gėrio ir šviesos. Šįryt perskaičiau teologo Valdo Mackelos mintis: „Paskutinės vakarienės įvykiai parodo, kad siela, gyvenimas išsaugomas ne pasilaikant sau, o ją dovanojant. Norą susikurti sau gražų pasaulį ir būti jame patenkintam Popiežius Pranciškus vadina netikro dvasingumo pagunda. Čia mano ašramas, mano maldos kambarys, mano koplyčia, mano dvasinis gyvenimas ir nieko prie jo neprileisiu. Tačiau tikras dvasingumas – būti arti žmonių. Kiek tu arti gyvenimo, tiek arti tikrovės ir Dievo. Ir atvirkščiai – buvimas arti Dievo leidžia būti greta savo artimo.“
Būtent tai šįkart ir jutau per rekolekcijas (ir parsinešiau namo) – begalinį bendrystės su žmonėmis Dievo artume ir globoje jausmą. Labai taikli rusų kalbos žodžio „laimė“ reikšmė – сча́стье reiškia būti dalimi. Buvau ir tebesu laiminga ir dėkinga, galėdama būti Dievo suburtos bendruomenės dalimi. Lenkiuosi broliui Gediminui, per kurį tiek daug Dievo žodžių pasiekė ir gydė mano širdį, visiems broliams pranciškonams, kurių dėka atradau šią bendrystę, užtarimo maldos grupelėms, per kurias tiek meilės įliejo Šv. Dvasia, „Ichthus“ sesėms už jų angeliškas giesmes ir visiems, jau tapusiems tikrais artimaisiais, už jų šilumą, paguodą, paramą ir atramą bei visas neapčiuopiamas dvasines dovanas, nuo kurių skleidžiasi širdis.
Dėkoju Dievui, kad atėjote į mano gyvenimą.

Ingrida


Kovo savaitgalis Trinapolio namuose prisiminimuose visada išliks kaip mielas, jaukus, šiltas Šventosios Dvasios palietimas. Sugrįžusi į kasdienį pasaulį meldžiu: „Viešpatie, pasilik mano širdyje, išmokyk visada pasitikėti tavimi, leisk nuolatos jausti Šventosios Dvasios buvimą manyje ir su manimi bei mano artimaisiais“. Noriu tikėti, kad dykuma mus aplenks...“

Laimutė


Rekolekcijose dalyvavau pirmą kartą.
Nuostabios br. Gedimino paskaitos. Tai kažkas visiškai skirtinga ir nepanašu į kunigo (brolio) laikomas Šv. Mišias. Labai laisva ir lengva forma pateikiamos svarbios ir gilios žinios. Neįmanoma nesižavėti br. Gedimino gebėjimu įkvėpti ir sudominti auditoriją.
Nuoširdžių žmonių ratas, šiltas bendravimas. Labai įsiminė sekmadienio Mišios, kai po brolio žodžių „palinkėkite vieni kitiems ramybės“, visi bažnyčioje buvę žmonės spaudė vieni kitiems rankas, apsikabino, verkė ir bučiavosi.

 

Tadas