facebook logo facebook logo

Pasiruošimas KELIUI buvo ilgas ir šiek tiek bauginantis, nes daugelio mūsų kasdieninės kelionės paprastai apsiriboja keliais šimtais metrų, tad Ispanijos šiaurėje laukiantys mūsų žingsnių planuoti 300 kilometrų per 12 dienų atrodė iš fantastikos pasaulio. Jau pirmosiomis dienomis pajutome tikrąjį, nenupudruotą Kelio skonį ir jo spalvas. Tvirtai žinojome viena – išėjome ne pasivaikščioti, ir ne pasportuoti. Kiekvienas su savo gyvenimo našta ant pečių, su savo klaustukais ir šauktukais, savo širdies ritmu, savo atnašomis ir atgaila Dievui. Ačiū JAM, kad suteikė stiprybės ir mūsų nepaliko vienų.

kelias su gyvenimo nasta ant peciu 3

Štai keletas iš aštuonių piligrimų šeimos liudijimų apie mūsų įveiktą Camino de Santjago, kuriuo vis dar naktimis tebekeliaujame.

Sigita

Mano gyvenime tai pirmas piligriminis žygis. O jis prasidėjo tik patikėjus Dievo vedimu. Atsimenu, kai po vienų šv. Mišių pasidalinau su parapijiete apie troškimą nueiti šį kelią. Ir neilgai trukus gaunu pasiūlymą eiti ... Tiesą pasakius, iš pradžių negalvojau apie Šv. Jokūbo kelią kaip apie savo ir Dievo tiesioginio santykio ieškojimo kelią , mąsčiau kaip šį kelią nueiti fiziškai. Jau keliaujant pradėjau suvokti, kad svarbiausia ne mano fizinis pasirengimas, o būtent mano sugebėjimas įžvelgti Dievo ženklus, juos suprasti ir už juos būti dėkingam Dievui, kas man ankščiau atrodė kažkas tokio tolimo, nepaaiškinamo. Bet didžiausią įspūdį man paliko vienas kunigas, kuris mažame kaimelyje jau 34 metus skelbia Dievo žodį. Sužavėjo spinduliuojamas šiltumas, sklindanti vidinė ramybė, nors jis pats be galo temperamentingas. Pirmą kartą, net 3 kartus, teko mokintis sakyti: esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas... Ne kukliai, o drąsiai. Šv. Mišias jis aukojo 4 kalbomis. Iš tiek šalių buvo susirinkę piligrimai, tik lietuvių kalba, gaila, neturėjo vertimų. Turbūt šio kunigo atvirumo, nuoširdumo įkvėptas, vėliau priėjau tokios atviros išpažinties, kokios nesiryždavau prieiti. Ir supratau, kad tikrasis Kelias yra čia, namuose.

kelias su gyvenimo nasta ant peciu 6

Tadas

Artėjant  šiai piligrimystei Šv.Jokūbo keliu, mačiau mamos nerimą, jos rūpestį ar aš pajėgsiu, ar man užteks jėgų, ar nuo vaikystės silpnas stuburas atlaikys krūvius ? Prieš kelionę , kartu švenčiant  Šv.Mišias ,prigludusi prie jos  su ašaromis akyse, sušnibždėjau -" mama, palaimink kelionei " .Aš gavau tokį palaiminimą,kaip sakoma, kartais nutinka dalykų, kurių tu niekada nepajėgsi užmiršti, jie įsirašo tavyje kažkur labai giliai giliai... Su mamos palaiminimu, su paskutinį vakarą sukrauta kuprine, visiškai nepasitreniravusi, aš nėriau į Camino de Santjago  glėbį.Ar buvo sunku ? Buvo. Dabar  sėdėdama namuose ir rašydama suvokiau, kad aš nepamenu tų daugybės mažų miestukų, kaimelių  pavadinimų, bet aiškiai matau žmonių veidus, mažyčiame kaimelyje pakalbintos 86- erių metų močiūtės besišypsančias akis, kurios buvo apipintos daugybe mažyčių raukšlelių ,jos ispaniška kalba beriamus žodžius , istoriją, kurią atrodo tu taip aiškiai supranti, nes viskas paprasta, nes jos pirštas rodo į bažnytėlės bokštus su varpais ir su didžiuliu gandralizdžiu. Burnoje jaučiu laukinių gervuogių skonį,ropščiuosi į lovos antrą aukštą, ištiesiu pailsusias kojas,  užuodžiu rytinio espreso aromatą, džiaugiuosi kalnuose iškritusiu sniegu ant žalios žolės, gėriuosi saulėtekiu kalnuose, girdžiu po kalnus laipiojančių karvių varpų skambesį, kartu meldžiuosi  rytmetinę,  jaučiu šalto vandens skonį ir troškulį melstis , eiti ir melstis...Tačiau šiame kelyje esi toli gražu ne vienas, tad daugybę kartų buvo sakoma, palinkima, šypsomąsi ir atsakinėjama -"Bon Camino". Ar eisiu dar ? Taip, nes troškulys taip ir liko.

kelias su gyvenimo nasta ant peciu 4

Gintarija

Padovanotas rytas. Aplinkui aklina tamsa. Kur aš? Širdis smarkiau pradėjo plakti. Įsiklausau. Prazvimbia uodas. Kažkas sukrebžda. Kitoje pusėje girgžteli. Dusliai trinkteli ir nušlepsi. Kitur apsiverčia ant šono ir pradeda knarkti. Sudejuoja. Atsidūsta. Vaikiškai nusijuokia ir nutyla. Kiek daug aplink gyvybės, visokios! Visi drauge, po vienu stogu, saugūs ir sotūs. Ir storas, ir plonas, ir senas, ir... uodas. Už lango Gintarija griežiančios cikados. O aš ką čia veikiu? Guliu. Ilsiuos, bet aš juk kelyje! Jaučiu, kaip šalimais kažkas pakyla, įsižiebia mažytį žiburėlį ir užsivertęs ant kupros didžiulę naštą, lyg kalnas juda tyloje. Jau laikas kelt ir man. Bet nematau kur mano batai. Kur mano kelias, kur aš pats. Būk geras... Tėve mūsų...! Ir pajuntu buvimą Jo... šalia. Kažkas pakilo ir užsižiebė švieselę, paskui sužibo žiburėlis, dar ir dar. O kelyje, kai ant kupros nešiau padovanotą naują rytą, dėkojau Jam ir žengiančiam šalia.

kelias su gyvenimo nasta ant peciu 1

Justinas

6

 Daugiau nuotraukų apie kelionę įkelsime truputį vėliau