facebook logo facebook logo

Reikėtų skirti du dalykus – jogą, kaip sveikatingumo praktiką ir kaip neatsiejamą induizmo dalį. Jeigu tai būtų tik sveikatingumo praktika, nors tradicinė Rytų medicina ir yra kitokia nei Vakarų, niekas nesikirstų su krikščionybe.

Tačiau yra vienas bet: nežinau jogos grupių, kurios apsiribotų vien sveikatingumo praktika. Jeigu tokių yra, o jose dirba profesionalūs medikai, įtraukdami jogos pratimus į kineziterapiją, nematau jokių problemų. Vis dėlto joga iš tradicinės medicinos išsiskiria tuo, kad nors ir remiasi tradicine Rytų medicina, pati yra giliai religinė praktika. Tik Vakaruose dėl New Age judėjimo įtakos joga buvo paversta sveikatingumo praktika.

Tačiau pakartosiu, kur slypi pavojus: nežinau tokių jogos grupių, kurios apsiribotų sveikatingumu. Dažniausiai tai būna tik pirmas etapas, ir visada siūloma eiti toliau – medituoti, sekti tam tikru mokytoju. Čia jau nejučia (o tai, mano supratimu, yra jogos pavojingumas) žmogus persiima nekrikščioniška pasaulėjauta. Nejučia. Tarsi nieko tokio – lanko, kvėpuoja, dar kažką daro, kas padeda, bet po to žmogui siūlo eiti vis toliau ir toliau. Sakoma, kad joga be meditacijos yra ne joga.

Apibendrinant galima sakyti, kad jeigu profesionalūs medikai naudoja jogos pratimus kaip mediciniškai efektyvius, jokių kirtimųsi su krikščionybe nėra. Bet jeigu tai yra būdas, kad ir užslėptai, skleisti kitą religiją, čia, be abejo, jau reikia žmogui apsispręsti, ar jis krikščionis, ar seka jogos meditacijomis.

 

Jogo nuomone, dažnai nesusipratimai ir priešiškumai kyla dėl to, kad mes neteisingai interpretuojame ir suprantame kai kuriuos terminus, siedami juos su religija. Tarkime, mantros yra kilusios iš jogos, ir tik vėliau induistai jas prisitaikė savo reikmėms.

Joga yra integrali įvairių induizmo mokyklų dalis. Žinoma, vyksta ginčai, ir galima remtis įvairiais šaltiniais, kas kur pirmiau atsirado, bet šiandienėje Indijoje joga yra integrali induistinių maldos praktikų dalis. Nesutikčiau, kad neteisingai interpretuojama, nes pati mantra šiandien yra induistinės religinės sąmonės išraiška. Jeigu mantras perėmė religija, jų nebeįmanoma traktuoti neutraliai, nes mantra visada turi tam tikrą dvasinį krūvį. Pati mantra, kaip religinė technika, yra labai atsargiai vertintina krikščionybėje, nes ji nėra nukreipta į asmeninį santykį su Dievu.

Mantra yra sąmonės keitimo technika, padedanti įsilieti į beasmenę dievybę. Netgi tai traktuojant ne kaip religinę praktiką, vis tiek formuojasi pasaulėjauta, priešinga krikščionybei, ir tada žmogui kyla labai daug prieštarų – tarp maldos ir mantros. Sakoma, kad rožinis taip pat yra mantra, bet ne, jis nėra mantra. Tai meditacinė malda, Jėzaus ir Marijos gyvenimo apmąstymas.

Pavyzdžiui, tipiškai mantra naudojama Vaišnavos induizmo mokykloje, krišnaitų atšakoje, kuri paplito Vakarų Europoje kaip naujas religinis judėjimas. Išpažinėjai kartoja dievybės vardą „Harė Krišna“, kuris yra mantra. Pats kartojimas laikomas vertingu, nes keičia žmogaus sąmonę. Krikščioniškoje pasaulėvokoje pats kartojimas nėra savaime vertingas. Taip, Rytų krikščionybėje svarbus ir įkvėpimas, ir iškvėpimas, bet pirmiausia tai yra susitikimas su Gyvuoju Dievu, o kartojimas – tik maldos būdas. Tai ir yra esminis skirtumas tarp mantros ir krikščioniškos praktikos.

 

Sakoma, kad joga turi akupunktūros ir akupresūros gydymo metodų poveikį. Pagal akupuntūros aiškinimą yra stimuliuojami energetiniai kanalai. Kaip vertintini šie gydymo metodai?

Akupunktūra yra grynai tradicinės Rytų medicinos metodas, o žodžiai „energija“, „meridianai“ yra Rytuose įprasta terminija, kuri tiesiog skiriasi nuo mūsiškės. Akupunktūra turi labai racionalų fiziologinį pagrindą, todėl Vakaruose plačiai naudojama. Akupunktūristai, kalbant mediciniškai, vadinami refleksoterapeutais. Tai tam tikras poveikis nervų sistemai, o per ją – įvairioms organų sistemoms. Poveikis per nervų sistemą yra labai veiksmingas, nes ji, kaip ir kraujotaka, pasiekia visą organizmą, nėra tokios kūno dalies, kur nepasiektų nervinės ląstelės. Tie taškai yra neurologiškai aktyvūs, ir jokios mistikos ten nėra.

 

Norėtųsi pakalbėti apie meditacijos sampratą. Pradžioje aiškinote, kad jogos pavojus yra nukrypti į meditaciją, o vėliau užsiminėte apie meditacinę rožinio maldą. Kuo skiriasi krikščioniška ir rytietiška meditacijos?

Taip, yra įsivėlusi painiava terminuose. Reikėtų pasižiūrėti, kaip Rytuose, o konkrečiai Indijoje, vadinamas jų meditacijos veiksmas. Tuo tarpu „meditacija“ yra vakarietiškas terminas, kilęs iš žodžio „apmąstymas“. Todėl ir sakau, kad rožinis yra meditacinė malda, nes tai mąstymas apie Jėzaus žmogiškąjį kelią kartu su Marija. Jis remiasi Evangelijos epizodais. Meditacija krikščioniškoje tradicijoje yra suprantama būtent kaip Dievo Žodžio apmąstymas ir įsigyvenimas į jį tyloje.

Tuo tarpu apibūdinant rytietiškas praktikas Europoje irgi vartojamas meditacijos terminas. Nežinau, kaip rytietiškai skambėtų šis žodis, bet, vartodami žodį „meditacija“ jogos kontekste, kalbame apie visiškai priešingą praktiką. Ten meditacija yra tam tikras susiliejimas su visuma, asmeninės sąmonės išnykimas. Sakykime, Ošo meditacijos centrai kalba apie „savojo aš“ praradimą, iš kurio vėliau gimsta „naujasis aš“. New Age nariai kalba apie įsiliejimą į kosminę sąmonę. Visa tai vadinama meditacija, bet iš tikrųjų tokioje perspektyvoje meditacija neturi nieko bendro su apmąstymu. Tai jau visai kitas potyris. Būtų galima sakyti, kad tam tikras rytietiškos meditacijos analogas yra krikščioniškoji kontempliacija.

 

Pagal jogų aiškinimą, meditacija yra stipri koncentracija ir galima įsivaizduoti, kokį norime meditacijos objektą. Pavyzdžiui, krikščionis gali susikoncentruoti į kryžių ar Jėzaus atvaizdą.

Jogos grupių yra labai įvairių. Skirtingos grupės turi savo guru ir centrus užsienyje, kur meditacijų yra labai įvairių. Pirmą kartą girdžiu, kad galima meditacija jogos grupėje medituojant bet ką. Nesu girdėjęs, tai kažkas naujo.

 

Kita radikali srovė yra kunigai egzorcistai. Kartais atrodo keista, kodėl krikščionių prisilietimas prie rytietiškų praktikų, kad ir induizmo, iš karto tapatinamas su piktąja dvasia. Tai atrodo ganėtinai toli nuo tarpreliginio dialogo. Kodėl viską, kas ne krikščionybė, siejame su velniu?

Kartais galvoju, kad egzorcizmo praktikai (būtent praktikai, o ne teoretikai) dažnai susiduria su labai sudėtingais atvejais ir jais remdamiesi daro visuotines išvadas. Čia būtų galima palyginti su psichoanalizės pradžia. Kadangi Froidas ir jo mokiniai susidurdavo su krikščionimis neurotikais, nes neurotikai ir yra psichoanalizės objektas, tai visą krikščionybę pavadino neuroze.

Šiuo atveju yra panašiai. Darant apibendrinimus išeina, kad visa, kas neturi krikščioniško pagrindo, yra iš šėtono. Netgi esu matęs egzorcistų parengtą klausimyną, kuriame klausiama, ar žmogus klausėsi Abbos, Boney M. muzikos. Atrodo, tokiu atveju Dievas turi labai nedaug vietos pasaulyje, nes viską užėmęs šėtonas. Tada žmogus, kuris klausosi tam tikros muzikos, turi būti labai atsargus, nes, neduok Dieve, išgirs kažkokį blogą žodį ar akordą. O išgirsti galima visada, tai geriausia, aišku, klausytis grigališkojo choralo. Labai saugu. Tačiau žmonių muzikiniai skoniai yra įvairūs.

Žinome, jog Bažnyčia pripažįsta ir palaiko inkultūracijos procesą, kuriame kalbama, kad Kristus pasilenkia prie kiekvienos kultūros. Taip ir su kiekviena religija reikia ieškoti dialogo. Nereikia eklektikos, bet dialogo ieškoti būtina. Jeigu remsimės tuo, kad kiekviena kitos religijos praktika yra tiesiai iš šėtono, tada neįsivaizduoju, koks gali būti dialogas.

 

Atmetus argumentus „saugokitės jogos ir kitų rytietiškų praktikų, nes apsės“, kodėl visgi šioje srityje reikia elgtis apdairiai?

Visų pirma yra eklektikos pavojus, kai nejučia ima keistis žmogaus pasaulėvoka, ir jis nebežino, kuo tiki, kas yra jo tikėjimo centras. Tikėjimas dažnai persikelia visai kitur – ne į Jėzaus asmenį, ne į Švenčiausiąją Trejybę, bet į tam tikrą meditacijos būdą, harmoniją. Tai tampa siekiniu, o kaip siekti to nelabai ir svarbu, galima ir per Jėzų. Tačiau aukščiau yra harmonija, koncentracija ar dar kažkas. Čia ir yra pavojus – ne apsėdimas, o tai, kad žmogus praranda tikėjimo grynumą ir, kaip sako Šventasis Raštas, apleidžia pirmąją meilę, nes nutolsta nuo Jėzaus kaip Atpirkėjo ir Visatos valdovo, kuris vienintelis neša išgelbėjimą. Kitaip tariant, nutolstama nuo fundamentalių krikščionybės tiesų.

Neatmesčiau ir apsėdimo galimybės. Nereikia sakyti, kad tai neįmanoma. Jeigu žmonės pradeda lankyti grupes, susijusias su New Age okultinėmis praktikomis, atkeliami vartai ir į apsėdimus.

 

Pagrindinis kalbos apie jogą leitmotyvas yra atsipalaidavimas, poilsis, pusiausvyros atgavimas. Susidaro toks įspūdis, jog krikščionybė neturi nieko pasiūlyti žmonėms, kaip atsipalaiduoti, kad jiems tenka ieškotis išgelbėjimo kitur.

Biblijoje skiriamas ypatingas dėmesys poilsiui, kitaip dar vadinamam „šabu“. Senojo Testamento tekstai gali būti pagrindas poilsio teologijai. Poilsis žmogui būtinas, nes jis net Dievui buvo būtinas. Poilsis yra ypatinga būsena, kada žmogus tampa labiau savimi, išsiveržia iš rutinos, susitinka su Dievu ir kitais žmonėmis.

Tačiau ten, kur poilsis tapatinamas su tam tikromis technikomis, staiga jos pačios tampa tikslu. Pats atsipalaidavimas tampa tikslu. Prasmės ieškoti tarsi nebereikia, tikėjimo prasmės nereikia, užtenka harmonijos, kurią suteikia šitos praktikos. Poilsis yra geras dalykas, bet jeigu jis sureliginamas (net kai kurie šiuolaikiniai humanistai psichologai sako, kad harmonizacija ir savirealizacija yra pagrindinis žmogaus siekinys), tada žmogus tampa pats sau pakankamas. Jis tampa savo susikurtos religijos centru.

 

Atrodo, kad tampa nebūtina ieškoti išeičių iš stresą ir įtampas keliančių situacijų, užtenka per praktikas užsimiršti, ir gana.

Ne kartą esu pats sutikęs jogos lankytojų ir jų šeimos narių, kurie kalba apie tai, kad jogą lankantys artimieji atsitraukia nuo šeimos ir stengiasi įsilieti į tam tikrą harmoniją, tampa atokūs ir abejingi tam, kuo gyvename mes, abejingi aplinkai.

Straipsnį parengė Monika Midverytė OFS, skelbtas Bernardinai.lt