facebook logo

Kun G JankunasLapkričio 8-10 d. Trinapolio rekolekcijų namuose įvyko Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos rudens rekolekcijos „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12). Kaip atpažinti ir pasipriešinti piktajam kasdieniame gyvenime?“ Rekolekcijoms vadovavo Krekenavos bazilikos rektorius, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas, Vadaktėlių bei Upytės parapijų administratorius, VDU KTF ir Kauno kunigų seminarijos dėstytojas, teologijos mokslų daktaras, kunigas GEDIMINAS JANKŪNAS.
Rekolekcijų metu vyko dvasinės konferencijos, parapijiečiai dalijosi savo patirtimis tikėjimo kelyje, ėjo Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelią, meldėsi ir šlovino Viešpatį šv. Mišiose. Šeštadienio vakare vykusiose Susitaikinimo pamaldose parapijiečiai vieni už kitus meldėsi užtarimo malda, Atgailos sakramentą teikė trys kunigai.


Rekolekcijų nuotraukos čia: https://bernardinuparapija.pixieset.com/bernardinu-rekolekcijos-2019/


Štai keletas parapijiečių liudijimų apie šias rekolekcijas:

Lygiai prieš metus, neseniai baigusi antidepresantų kursą ir išsikapsčiusi iš depresijos, su moterų grupe keliavau po Maroką. Grožis, dar daug kur išlikęs autentiškumas, skurdas ir besiveržianti modernybė sukėlė galybę minčių ir emocijų. Ko gero, tada pirmą kartą iš tikrųjų savęs paklausiau, kas aš esu. Kas lieka atmetus visas puošmenas – išsilavinimą, socialinę padėtį ir pomėgius. Ar apskritai kas nors lieka?
Dabar net truputį juokinga, bet mano klausimas buvo nuoširdus ir aš iš tikrųjų – net teoriškai – nežinojau atsakymo. Tačiau klusniai vykdydama savo psichoterapeuto patarimą ėmiausi ieškoti dvasinių praktikų. Atsakymas pamažu pradėjo aiškėti po pusmečio, kai per vieną meditacinį atsiskyrimą netikėtai atėjo Dievo patyrimas. Pasirodo, tereikėjo tik nuleisti rankas, atsiduoti ir pripažinti, kad be jo esu niekas.
Užtruko dar pusę metų, kol širdyje pajutau kvietimą į Bažnyčią. Ir ne bet kokią, o tą pačią „baisiausią“: ten, kur vos atėjus, trenkia per galvą ir sako, kad esi blogas, nusidėjęs ir amžinai čirškėsi pragare; kur tarsi kažką kalba apie meilę, bet kol prasibrauni pro visokias sakyklas, klausyklas, sutanas ir kamžas (o kur dar uoliai poteriaujančios moterytės), jau beveik ir pamiršti, ko atėjai.
Taip ir svyravau lyg koks lietuviškas berželis: vidinis balsas kviečia į Bažnyčią, o vadinamasis „protas“ sako, kad, matyt, jau visai išprotėjau...
Dabar galiu pasakyti, ką man davė pirmosios rekolekcijos. Svarbiausia – suvokimą, kas apskritai yra tikėjimas. Kad tai – toli gražu ne baksnojimas pirštu į kaltąjį, ne beprasmiškų maldos žodžių kartojimas ir net ne dvasinės meilės persunkta euforijos būsena, kurioje plūduriuoji lyg kokiame debesėlyje (ir kurios, žinoma, niekada nepasieksi).
Kad tikėjimas – labai žemiškas dalykas, susijęs ne tiek su išskirtiniais transcendentiniais potyriais, kiek su paprastais kasdieniais veiksmais. Kad Dievas vertina ne pagal maldų skaičių, o pagal meilės kiekį, kurį šiandien ir vakar skyrei savo artimui – vaikui, vyrui, tėvams ar kaimynui. Kaip sakė kunigas Gediminas – tikėjimas ne nutvieskia viską aplinkui lyg saulė, o pašviečia po kojomis lyg žvakė, kad nepargriūtum. Jis teikia labai aiškius ir konkrečius patarimus, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje – ši pagalba man buvo didžiulis atradimas. Dievas veda ir duoda viską, ko reikia, jeigu tik jam leidi.
Taip po truputį prasmę pradėjo įgyti ir ta iki šiol man nesuvokiama „pasaka“ apie Kristų. Viena, Jėzus Kristus rodo begalinę meilę, kuria Dievas mus myli. Tokią stiprią, kad galiausiai jai, ko gero, niekas nepajėgus atsispirti: „Jeigu pragaras ir egzistuoja, jis greičiausiai tuščias“. Antra, jis savo pavyzdžiu atskleidė vienintelį patikimą kelią, kaip tos meilės siekti: tarnauti ir atiduoti save kitiems.
Man vis dar be galo keista, bet suvokimas, kad esu ne kas kita, o Viešpaties tarnaitė suteikia labai daug aiškumo ir ramybės.
Benita
*

Kunigas Gediminas Jankūnas – kažkoks stebuklas, nuostabūs žmonės – rekolekcijų dalyviai, ėjimas Kalvarijų Kryžiaus keliu... Tai Dievo malonė! Atsitraukiau nuo gyvenimo „centrifugos“, kad įsijausčiau/prisiliesčiau nors šiek tiek prie Tiesos.
Dėkoti labai noriu, nors jau ir atrodo šiek tiek banalu – juk ne visada gali žodžiais išreikšti tai, ką pajauti – taip ir šiuo atveju. Kiekvienos rekolekcijos su Bernardinų parapija man suteikia įdomių patirčių – taip ir šių rekolekcijų metu buvo įjungtas kažkoks „mygtukas“ suteikiantis man daugiau pasitikėjimo, gyvenimo „užtaisą“ Jėzuje Kristuje, kai patiki tuo, kai atliepia širdyje...
Ir paėmiau į rankas Bibliją! Išdrįsau skaityti – ir tekstas psalmėje “Tegyvuoja VIEŠPATS! Tebūna pašlovinta mano Uola ir išaukštintas Dievas, kuris mane išgelbėjo” (Padėkos giesmė). O aš pridėsiu – Tegyvuoja Viešpats, kuris mane gelbsti.
Danutė
*

Visada budėk!
Rima
*
Dalyvavau pirmą kartą. Labiausiai nustebino, kad Dievo žodis gali būti taip arti ir toks suprantamas. Pati atmosfera labai patiko, nes galėjau verkti, juoktis, liūdėti - ir tai buvo normalu ir niekam neatrodė keista. Supratau, kad aš su savo bėdomis ir nuodėmėmis esu ne viena. O svarbiausia - su manimi yra Dievas.
Aleksandra
*
Kiekvienos rekolekcijos yra tarsi sielos dušas - atgaivinantis, suteikiantis jėgų žengti kasdienybės keliu. Šios irgi buvo ne išimtis. Kad ir kas vyktų - kasdienės maldos, Mišios, naujų žinių ir įžvalgų kupinos konferencijos, stiprinantis ir mąstyti verčiantis Kalvarijų kryžiaus kelias, bendravimas su senais pažįstamais ir pažintis su naujais žmonėmis - visa tai suteikia jėgų toliau eiti tikėjimo keliu. Ačiū už galimybę!
Rita M.
*

Taip, kaip įprasta ir priprasta vieniems planuotis slidinėjimo keliones, kitiems išvykas su šeima į šiltus kraštus, mes su vyru stengiamės nepraleisti parapijos rekolekcijų - jų mums reikia kaip oro, kaip savęs perkrovimo ir susirinkimo išsimėčius po gabalėlį per pusmetį darbuose, su vaikais, su draugais, su aibe kitų įsipareigojimų, atsakomybių. Kadangi mūsų šeima didelė, vaikai jau žino ir padeda vyresnieji priežiūrėdami mažesnius, kad tėvams to reikia, po jų bus naujas šviežio vėjo gūsis, kuris palies mus visus. Šįkart palietė apie apsileidimus - kai galėjau parodyti žmogišką meilę ir neparodžiau, kai dienotvarkėje nepalieku laiko netikėtiems sunkumams, trukdžiams; apie jausmą, kad "esu toli nuo namų" - kai taip norisi įsipatoginti, o įsipatoginus vėl kažkodėl pajunti, kad ne, dar nesu namuose, apie tą norą ir įprotį linkėti laimės, o išties tik palinkėti iliuzijos. Nes laimė - tai sugrįžti į Dievo namus. Apie vidinį susiskaldymą - kai tarsi nedarau to, ko noriu, o darau tai, ko nekenčiu. Apie sunkumo ir naštos jausmą ir atradimą to, kas slegia - senos nuoskaudos, nerimas dėl ateities, savinieka, kitų lūkesčiai. Ir taip norisi, kad tą sunkumą kažkas paimtų. Taip mumyse pasireiškia nuodėmingumas. Kai manęs klaus, kuo sergu, sakysiu - nuodėmingumu. Taip, kartais reikia to biuletenio, kur būtų parašyta ligos priežastis nuodėmingumas. O mūsų tikslas - šventumas. Taip ir einame tuo akmenuotu keliu į šventėjimą. Kaip ir Kryžiaus kelias, kurį vėl atradau iš naujo - einant su savo intencijomis, įsikibus į vyro ranką. Ir atsirėmus į mūsų bendruomenės pečius."
Ingrida