ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS)

Duona ir vynas – valgis ir gėrimas – štai du galingi ženklai, kurie yra šiandienos šventės ir kiekvienos Eucharistijos atsparos taškas. Duona ir vynas daugybėje kultūrų yra ne vien žemės dovanos, garantuojančios žmogaus materialinę egzistenciją, ne vien atlyginimas už žmogaus meilę ir rūpestį „senele maitintoja“, bet ir kur kas daugiau – tai apčiuopiami bendrystės, draugystės, vienybės išraiškos ženklai. Patarlių knygos 9 skyriuje Išmintis ir Kvailybė kviečia praeivius miesto aikštėje maitintis duona ir vynu, tačiau skirtingų šeimininkių keliami pokyliai turi labai skirtingas išdavas: Dama Išmintis duoda sodrų, pilnavertį gyvenimą, o Kvailybė – Šeolo gelmes.

 

Evangelijos ištraukoje Jėzus sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6,56). Valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują reiškia kiaurai persisunkti Jėzumi, jo gyvenimu, jo egzistencija. Valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują – tai iš Jo traukti syvus savo vidinei ir išorinei gyvybei palaikyti, tapti viena su Juo, turėti jį savyje, negalėti ir nenorėti atsiriboti nuo Jo veikimo, būti Jėzaus Kristaus pagautam, kaip apie save rašo apaštalas Paulius (plg. Fil 3, 12).
Teofiliaus Matulionio laikmetis turėjo kiek kitokią Viešpaties atėjimo į žmogaus gyvenimą išraišką negu mūsų laikai. Komunijoje Jėzus tarsi ateidavo į svečius, buvo „brangus svečias“, tad reikėjo paruošti, iškuopti savo širdį (namus), papuošti ją gerais darbais ir dorybėmis, rodyti visokeriopą rūpestį brangiu svečiu ir jam patarnauti. Jeigu šiandien sakytume, kad Jėzus yra svečias mano širdyje, būtų aišku, kad jis užėjo trumpam. Mat apskritai esame laimingi ir džiaugiamės, kai sulaukiame svečių, ir (tai jokia paslaptis) nemažiau džiaugiamės, kai jie išeina.

Jėzus nėra toks svečias ir nenori toks būti. Jis nori būti suvalgytas, išgertas, nori būti mūsų kūno ir minties dalis, kiekvieno veiksmo ir jausmo kriterijus ir paskata. Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenime Dievas nebuvo svečias, kuris trumpam ateina ir išeina. Jis gyveno savo kūnu ir krauju to žmogaus namuose, kartu statė ir remontavo bažnyčias, klausykloje kalbėjosi su atliekančiais išpažintį, sėdėjo vienutėse ir kalbėjosi su tardytojais. Šiandienos šventė būtent apie tai ir kalba – apie Dievo buvimo su žmogumi realybę, kuriai turime atsiverti. Ir, pagaliau, argi ne Dievo buvimas su žmogumi ir žmoguje daro jį palaimintuoju ir šventuoju?

 

ŠVENČIAUSIOJI TREJYBĖ

Tarpusavyje kalbėdamiesi dažnai sutariame, kad vienas nesuprantamiausių mūsų tikėjimo dalykų yra Švenčiausiosios Trejybės slėpinys. Kalbame, diskutuojame apie tai, kaip susiję Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, kokie jų tarpusavio santykiai, ir išsiskirstome dar labiau susipainioję. Brazilijos biblistas C. Mesters‘as tuos, kurie nori viską išsiaiškinti ir suprasti, palygino su žmonėmis, neteisingai žiūrinčiais televizorių. Jie patogiai atsisėda, spaudo nuotolinio valdymo pultelį, truputį palaukia, tačiau televizorius neįsijungia. Tada patikrina, ar į pultelį gerai įstatyti elementai, ir vėl bando. Vis tiek neveikia. Tada murmėdami numeta pultelį į šoną ir užsiima kitais reikalais. Teologas greičiausiai buvo teisus sakydamas, kad pirmiausia reikėjo televizorių prijungti prie elektros srovės.

Dievo paslapties neįmanoma suprasti, jeigu Jis nėra žmogaus egzistencijos dalis, jei krikščionio ir jo Viešpaties nesieja gyvas, tikras tikėjimo ryšys. Atkreipkite dėmesį, kad giliai, gyvai tikintys mažai rūpinasi, kaip, pavyzdžiui, teoriškai paaiškinti Švč. Trejybės slėpinį. Toks buvo ir vyskupas Teofilius. Jam Dievo paslapties gelmė atsiskleidė kasdienio gyvenimo realybėje: ir kalėjimo vienutėje, keletą metų nematant „nei gėlelės, nei žolelės“, ir tame vargetoje, kuris manė apgavęs arkivyskupą, kad išprašytų pinigų. Paskui ganytojas sakydavo: „Matyt, jam reikia.“ Pastebėdavo jis net ir tardytoją, kuris naktimis kaliniui turėdavo užduoti vis tuos pačius klausimus. Užjausdavo, kad šis nepakankamai pailsi.

Žodžiu, kažkokia nenusakoma ramybė gaubė Teofilių Matulionį. Jo egzistencijos ašis buvo Dievas, o visa kita tebuvo tarsi kasdienybės smulkmenos, būdingos žmogiškai egzistencijai. Akivaizdu, kad arkivyskupas išgyveno savo Viešpatį taip, kaip šis prieš daugybę metų jau buvo prisistatęs Mozei: „Esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34,6).

 

SEKMINĖS (Apd 2,1–11)

Nuo Kristaus prisikėlimo buvo praėję penkiasdešimt dienų, kai mokiniai ir vėl buvo susirinkę Paskutinės vakarienės kambaryje. Kai kas sako, kad nuo pat Velykų Viešpaties mokiniai kas savaitę nuolat rinkdavosi kartu melstis, kalbėtis apie Raštus ir išgyventi bendrystę. Ši apaštalų laikų tradicija nenutrūko, ji tebesitęsia mūsų dienomis, kai ne tik Jeruzalėje, bet ir visame pasaulyje Kristaus sekėjai renkasi į sekmadienio Eucharistiją.

Mokinių susirinkimas aukštutiniame kambaryje buvo ypatingas: „Iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti“ (Apd 2, 2–4). Išoriniai ženklai kalba apie žemės drebėjimą, girdimą ir jaučiamą visame mieste. Tuo metu žydai kaip tik šventė derliaus nuėmimą, todėl kartu su jais Jeruzalę užtvindę įvairiakalbiai prozelitai irgi girdėjo tą ūžesį, kuris priminė vykstantį kataklizmą, tik niekas negriuvo, nedužo, nelūžo. Šventosios Dvasios atėjimas buvo garsus ir juntamas, perkeičiantis žmones iš vidaus, įkvepiantis ir apdovanojantis.

Laiške galatams apaštalas Paulius rašo: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5,22–23). Ir išties atrodo, kad Šventoji Dvasia savo dovanomis realiai prisilietė ne tik prie pirmųjų mokinių Jeruzalėje, bet ir prie arkivyskupo Teofiliaus Matulionio mūsų laikais. Ką tik minėti Dvasios veikimo vaisiai šio žmogaus gyvenime akivaizdūs ir daug ką paaiškina: tik Šventosios Dvasios padedamas jis galėjo pakelti visus sunkumus. Negana to, jis sugebėdavo globalaus blogio mašinos sraigteliuose užčiuopti jautrią, žmogišką prigimtį.

Matyt, šitaip veikia Šventoji Dvasia. Ji tarsi žemės drebėjimas ateina į žmogaus gyvenimą, kad atneštų visišką pasitikėjimą Dievu ir gebėjimą matyti žmones ir įvykius Jo akimis.

 

VIEŠPATIES ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS)

„Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių“ (Apd 1,9).
„Jis prižadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje“ (Ef 1,20).
„Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. (...) Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28).

 

Šio sekmadienio iškilmės liturgijoje Bažnyčia skaito tris Šventojo Rašto ištraukas, kurių scenografija beveik vienoda: pakylėta, neapčiuopiama, dieviška. Apaštalų darbai pasakoja, kaip nuo Alyvų kalno Kristus kyla aukštyn, dingsta iš žemiško horizonto virš debesų, begalinėse visatos erdvėse. Apaštalas Paulius irgi piešia „vertikalų judėjimą“: iš žemėje iškasto kapo, iš mirties Kristus kyla į Dievo sostą. Kitaip tariant, iš ribotumo ir neišvengiamo sunykimo Jis žengia į gyvenimą ir begalybę. Evangelistas Matas irgi pasakoja apie Jėzų, kuriam aukštybėse duota visa valdžia, jis valdovas ten, aukštybėse, ir čia, žemėje. Kristus, žinoma, sėdi Tėvo dešinėje, tačiau jis neišėjo, nepasišalino, nepasitraukė, o keliaudamas aukštyn paliko dangų atvirą saviesiems ir pats visam laikui pasiliko su jais.
Taigi, kūrinija nėra visam laikui įsprausta į ankštus daiktų ir apčiuopiamumo rėmus, bet jai atvertos begalybės ir absoliuto perspektyvos. Tai jautė ir suprato Teofilius. 1943 m. savo pirmajame laiške tikintiesiems vyskupas Teofilius Matulionis rašė: „... Man skirta nelengva ir atsakinga pareiga vadovauti Kaišiadorių vyskupijai, būti Jūsų ganytoju. Man pavesta rūpintis amžinuoju Jūsų, brangūs broliai kunigai ir mylimieji dieceziečiai, išganymu, būti Jūsų sielų atsakingiausiu pas Dievą ganytoju, Jūsų tėvu ir vadu šioje vargingoje kelionėje į amžinosios laimės dangaus karalystę...“ Iš pastarojo teksto aiškiai galima suprasti, kokį atsakomybės svorį vyskupas teikia savo tarnystei.

Anuo metu žmonės tarpusavyje persimesdavo žodeliu, kad esą „Matulionis daug iškentėjo, tai dabar popiežius jam davė vyskupystę kaip padėką“. Reikia manyti, kad popiežius mąstė daug pragmatiškiau ir patikėjo vyskupo tarnystės atsakomybę žmogui ir kunigui, kuris nesvyruodamas su tikėjimu priėmė visus dėl šios tarnystės patiriamus, žmonių ir politinės santvarkos keliamus sunkumus ir, reikia pripažinti, juos nugalėjo. Todėl vesti Dievo tautą buvo patikėta itin tvirtam vyskupui, kuris nepanikuos patirdamas stresą. Vesti Bažnyčią per kasdienybę į Kristaus danguje jai paruoštas buveines yra didelis ir sunkus darbas.
Arkivyskupas Teofilius Matulionis jau regi Dievą veidas į veidą, o mums yra vienas iš didžių tikinčiųjų pavyzdžių, kaip galime siekti Dievo karalystės eidami Evangelijos ir tiesos keliu, kartu su psalmininku giedodami:
Nors einu per tamsiausią slėnį,
nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi.
Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins (Ps 23,4).

IV VELYKŲ SEKMADIENIS

„Tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“ (Apd 2,36). Šio sekmadienio liturgijos skaitiniai įvardija visų – romėnų, žydų, atskirų grupių ir kiekvieno iš mūsų – kaltę. Petras, reikia manyti, ir pats prisipažįsta kaltas. Už pralietą nekaltą kraują atsakingi visi, kurie tam nepasipriešino, kurie matė, kas vyksta, tačiau nepadarė nieko, kad užkirstų įvykiams kelią. Pasak apaštalo, visi, kurie tuo metu buvo Jeruzalėje, yra kalti.

Galima gana drąsiai teigti, kad mes esame kaip ano meto Jeruzalės gyventojai: besirūpinantys tik savimi, kartais besijaučiantys didesni už patį Dievą, pasaulio karaliukai, manantys, kad skęstančiųjų gelbėjimas, be jokios abejonės, yra tik jų pačių reikalas. Tačiau kartais netikėtai ką tik cituoti apaštalo Petro ar panašūs nugirsti žodžiai suvirpina širdį. Kaip anuomet Jeruzalės gyventojams, taip ir mums iškyla klausimas: „Ką mums daryti, broliai?“ (Apd 2,37) Į šį klausimą apaštalas Petras to meto žmonėms atsako taip, kaip atsakytų ir kiekvienam iš mūsų: „Atsiverskite.“ Žodis „atsiversti“ mums gali reikšti daug konkrečių dalykų, bet visų pirma tai – pakeisti širdį ir protą, vertybes ir supratimą, pagrindinių gyvenimo tikslų hierarchiją. Ir sekti Geruoju Ganytoju – Kristumi, vykdyti jo mums duotą misiją.

Prel. S. Kiškis savo knygos „Arkivyskupas Teofilius Matulionis“ užsklandoje rašo: „Žvelgiant grynai žmogiškai į arkiv. T. Matulionio nueitąjį kelią, nusitiesiantį beveik per visą šimtmetį, iškyla kovotojo ir kartu pralaimėtojo vaizdas. Visą gyvenimą grūmėsi jis su ateistiniu komunizmu, išaugusiu į didelę valstybinę jėgą, daug nuo jo kentėjo ir pagaliau mirė kaip tremtinys savoje tėvynėje – suniekintas, tariamai nugalėtas. [...] Viena krikščionybės paslapčių, matomų konkrečiame žmogaus gyvenime: silpnas žmogus, dieviškos misijos šaukiamas, praauga save ir tampa dideliu žmogumi dvasinėje plotmėje. Išoriniame gyvenime jis atrodo menkas, netgi suniekintas, pasmerktas, bet dvasiniame – tampa švyturiu, kurio spinduliai pasiekia mases per ištisus šimtmečius.“
Teofilius Matulionis tapo švyturiu kitiems vykdydamas Dievo jam skirtą misiją. O mums dažnai norisi būti švyturiais kitiems, tačiau ar stengiamės visų pirma vykdyti savo misiją? Štai kodėl visiems reikia atsiversti, kaip reikėjo anuometinės Jeruzalės gyventojams.

 

III VELYKŲ SEKMADIENIS

Labai nuliūdę mokiniai keliavo į Emausą, esantį beveik už 12 kilometrų nuo Jeruzalės, vis aptardami ir sunkiai begalėdami patikėti, kad Mokytojas mirė, o su juo žlugo ir visos daugelio jam artimų žmonių viltys. Lyg to dar būtų negana, iš kapo dingo Jėzaus kūnas. Žodžiu, naujienos viena už kitą blogesnės, o čia dar tas keistuolis pakeleivis, visiškai nesusigaudantis paskutinių dienų įvykių karuselėje, kad Kristaus mokiniai net sustoja: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ (Lk 24, 18)

Šie į Emausą keliaujantys mokiniai primena, kokie esame, kai mus prislegia rūpesčiai, nesėkmės ar apskritai kokios nors negandos. Tada keliaujame vieniši ilgą atstumą namo, kur nematyti didelių perspektyvų, bet užtat yra stogas virš galvos. Ten bent duris galime užsirakinti, kad niekas netrukdytų ir neerzintų, kaip darė mokiniai po Jėzaus nukryžiavimo. Egocentriškas užsidarymas, užsirakinimas savyje, atsiskyrimas nuo visų ir yra tos mūsų „migla aptrauktos akys“, kurios neleidžia pamatyti, atpažinti Kristaus, keliaujančio šalia. Tačiau kai prie laužo pradedame dalintis duona, kai pastebime šalia esantį, atpažįstame ir Kristų, visada ėjusį šalia ir aiškinusį mums raštus.

1956 m. gruodžio 23 d. arkivyskupas Teofilius parašė savo vyskupijos tikintiesiems laišką, kuriame nuskambėjo tokios mintys:

„Daugiau negu devynerius metus gyvenau toli nuo diecezijos; gailestingoji Dievo Apvaizda leido grįžti į Lietuvą ir apsigyventi Kaišiadorių diecezijoje.
Ne veltui, brangiausieji, 1946 metais Jūs visose diecezijos bažnyčiose, pamaldžiai susikaupę prieš iškilmingai išstatytą Švenčiausiąjį Sakramentą, pasiaukojote, pavedėte save Jėzaus ir Marijos Širdims. Drąsiai galima sakyti, kad tų Švenčiausių Jėzaus ir Marijos Širdžių gailestingumo ir globos dėka palyginti lengvai pergyvenote šiuos visokiausių negandų, nerimo ir karo laikus, ištvėrėte mūsų šventame katalikiškame tikėjime, tvirtai tikėdami, karštai mylėdami ir nuolankiai garbindami Viešpatį Jėzų Kristų ir Jo Motiną Švenčiausiąją Mariją; kasdien namie šeimomis meldėtės, o šventadieniais gausiai rinkotės į bažnyčias, gražiai išpuoštas ir prižiūrimas, dalyvauti Mišiose ir klausyti pamokslų [...] Norėčiau manyti, kad gyvenote gražiai, dorai, pamaldžiai, kaip šventoji Kristaus Bažnyčia reikalauja, kad jos vaikai gyventų.“

Tarsi tos kelionės į Emausą, į savo tremtį ir kalėjimus vyskupas net nepajuto, tarsi neliko jokių pasekmių, jokių randų, liūdesio, nuoskaudų, kaltinimų. Tik be galo gyvas ir gaivus tikėjimas kartu su žmogumi keliaujančiu prisikėlusiu Kristumi gali padėti tiek iškęsti ir likti nesužeistam.

ATVELYKIS

„Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20, 25). Dėl šių savo žodžių, ištartų antrąjį Velykų sekmadienį visų dešimties mokinių akivaizdoje, apaštalas Tomas, rodos, dar ir šiandien turėtų gailėtis. Liaudis seniai jį paženklino „netikėlio“ įdagu ir nepanašu, kad kam nors rūpėtų šį ištikimą Kristaus sekėją reabilituoti. Mąstome maždaug taip: Tomas, va, buvo netikėlis, o mes geresni – švenčiam Velykas tikėdami, mums nereikia paliesti Kristaus žaizdų, kad būtume tikintys!

Vis dėlto Tomas buvo ir yra beveik kiekvieno šiandienos tikinčiojo atvaizdas. Ir ne tik Tomas, bet ir kiti mokiniai. Tas, kuris per vieną naktį tris kartus Jėzaus išsižadėjo, tie, kurie norėjo sėdėti Kristaus kairėje ir dešinėje, arba tie, kurie aptarinėjo, kuris bus vyriausias po to, kai Jėzus iškeliaus pas Tėvą, – kiekvienas iš mūsų bent truputį esame kaip tie mokiniai. Garbingasis Teofilius irgi abejojo, dvejojo, dėjo daug pastangų prisiimdamas pareigas. Pavyzdžiui, laikydamas rankose vyskupišką kryžių, jis sakė: „Iš visų kryžių šis sunkiausias!“

Žvelgiant į arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimą akivaizdu, kad jo tikėjimas buvo paremtas Jėzaus žodžiais: „Tikėkite darbais, kad pažintumėte ir suprastumėte, jog Tėvas manyje ir aš jame“ (Jn 10, 38). Kaip Tomas palietė Kristaus žaizdas ir įtikėjo, taip garbingasis Teofilius drąsiai ir su begaliniu atsidavimu lietė ir stengėsi gydyti Kristaus Kūno – Bažnyčios žaizdas. Visas jo gyvenimas buvo Bažnyčia ir Bažnyčioje, kalėdamas jis rūpinosi žmogumi, net netikinčiu ar grubiu tardytoju. Rodomo dėmesio spektras liudija apie tikėjimą, realūs veiksmai tą tikėjimą pagrindžia. Teofilius rūpinosi ir jauna mergina, kad ji neprapultų Petrapilio darbininkų rajonuose, ir vyskupijos bendruomene, dėl kurios rašė memorandumus TSR Komisarų tarybai, ir visuotinės Katalikų Bažnyčios tikėjimo laisve, ir galiausiai visokiais „žulikais“, kaip pats juos vadino, kurie prašydavo išmaldos ir ją gaudavo

Arkivyskupas, kaip ir apaštalas Tomas, tikėjo, nes matė. Abu jie mums turi būti pavyzdžiais, kad tikėti ir liesti Kristaus žaizdas yra beveik tas pats. Darbais, elgesiu, kasdienybe pasireiškia tikėjimas, nes „tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 26). Apaštalas Tomas kartu su vyskupu Teofiliumi šiandien kviečia ir mus paliesti Kristaus žaizdas, kurias nešioja Jo Kūno – Bažnyčios nariai.

VERBŲ SEKMADIENIS

Esame Velykų prieangyje. Lydimas džiaugsmingai šūkaujančios minios atjoja Izraelio Taikos kunigaikštis. Garsiai skelbiama Evangelija niekada nelieka nepastebėta: „Sujudo visas miestas ir klausinėjo: „Kas jis toksai?“ O minios kalbėjo: „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto“ (Mt 21, 10–11). Jis įžengė kaip karalius išvaduoti Izraelio iš bet kokios vergijos. Pats Dievas atėjo išlaisvinti savo tautos iš nuodėmės jungo ir mirties. Nuo tada Viešpats Jėzus nuolat eina į žmonių gyvenimą, kad išlaisvintų žmones iš bet kokios vergovės. Jis tai daro ne vienas, bet su būriais savo mokinių, kurie džiugiai skelbia Jėzų. Mokinių būriai – tai mes, švenčiantys ir džiūgaujantys jo žmonės, Gerosios Naujienos skelbėjai.

Būti Jėzaus mokiniu yra pašaukimas ir malonė. 1893 m. Teofilius Matulionis baigė pirmąjį Petrapilio kunigų seminarijos kursą. Jis nebuvo penketukininkas (pagal penkiabalę vertinimo sistemą), tačiau išduotame pažymėjime Nr. 519 parašyta, kad klierikas „keliamas į II kursą“. Teofilius „paties prašymu iš seminarijos atleidžiamas dėl nusilpusios sveikatos ir pašaukimo neturėjimo“ . Pašaukimas būti kunigu, kaip ir pašaukimas būti krikščioniu, nėra daiktas, kurį galima nešiotis kišenėje.

Pašaukimas – tai visų pirma malonė, o paskui darbas, tarnavimas, skelbimas, atsidavimas – visa tai, iš ko aplinkiniai patys mato, jog „šitas žmogus turi pašaukimą“.

Apaštalas Petras, uoliausias ir karščiausias iš dvylikos, tas, kuris gindamas Jėzų nukirto užpuolikui ausį, šiam vargšeliui įsakymo vykdytojui atrodė nepajudinamą pašaukimą turintis mokinys. Tačiau Didįjį penktadienį klausydami Viešpaties Kančios istorijos išgirsime, kaip tas pats Petras per vieną naktį tris kartus garsiai pareikš, jog nepažįsta jokio Jėzaus, nėra jo mokinys ir apskritai neturi su juo nieko bendra. Kartais visą gyvenimą Bažnyčiai atidavę iškilūs kunigai, vienuoliai ar vienuolės paklausti, kaip pasirinko savo pašaukimą, atsako: „Nežinau, taip išėjo ir tiek...“. Toks paprastas atsakymas paliečia širdį.

Kiekvienam tokiam kaip apaštalas Petras, kaip pirmo kurso klierikas Teofilius, kaip tie kunigai ir vienuoliai, taip pat kiekvienam iš mūsų Jėzus yra pasakęs: „Ant jūsų „aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Arkivyskupas Teofilius, nors buvo suabejojęs savo pašaukimu, galiausiai visą gyvenimą tarnavo Bažnyčiai ir tapo išskirtiniu pavyzdžiu, kaip liudyti Kristų.

Kristaus kančia ir mirtis, kurias Bažnyčia išgyvens šią savaitę, tepadeda mums atrasti savo giliausią pašaukimą.

 

V GAVĖNIOS SEKMADIENIS

Pasakodamas Lozoriaus prikėlimo iš numirusių istoriją, evangelistas Jonas kaip visada paliečia daug temų. Pirmiausia į akis krinta tai, kad niekas iš šio įvykio liudininkų aprišalais apvynioto, smirdinčio ir gendančio kūno prikėlimo nevadina stebuklu. Kai Jėzus pagydė neregį, emocijos liejosi per kraštus, visi aptarinėjo ir ginčijosi, o kai jis prikėlė mirusįjį, prieš tai graudinęsi ir verkę „daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį“ (Jn 11, 45).

Kad ir koks stiprus būtų tikėjimas, mirčiai nė vienas nėra abejingas. Nei kito, nei savo. Jėzus irgi „susigraudinęs atėjo pas kapą“ (Jn 11, 38), nes „mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių“ (Jn 11, 5). Nuoširdi žmogiška draugystė siejo Jėzų su Betanijos šeima. Prisimindamas arkivyskupo Teofiliaus laidotuves, kanauninkas Petras Rauda pasakoja, kad panašus ryšys siejo tikinčiuosius su vyskupu: „Visi dalyviai – kunigai ir pasauliečiai – susikaupę, giliai išgyvendami atsisveikino su savo vyskupu, kuris tarsi žvaigždė visiems švietė, kartu primindamas – nieko nėra kilnesnio ir vertingesnio, kaip ištverti ištikimybėje Aukščiausiajam, nepaisant aplinkybių.“

Santykis su kitu žmogų daro žmogumi, krikščionio santykis su kitu yra paženklintas meile ir atsidavimu. Štai vienas prisiminimas: „Teklė Juknevičiūtė, kilusi iš Bikavos parapijos, 1913 metais, būdama dar visai jaunutė, atvyko į Petrapilį ieškoti darbo. Šv. Kotrynos bažnyčioje ji eidavo išpažinties pas kun. Teofilių. Šis, matydamas, kokie dideli pavojai gresia neprityrusiai jaunai mergaitei tokiame dideliame, nedorybių pilname jūrininkų mieste, stengėsi įkalbėti, kad tuojau grįžtų į namus. Kai mergina atsisakė, buvo pasirengęs rašyti jos tėvui, kad dukterį pasiimtų. Nenurimo nė tada, kai ji sakėsi gavusi darbą ir žadėjo visai paklusti nuodėmklausiui. Jis reikalavo, kad vengtų gatvėse pasivaikščiojimų, draugautų tik su katalikais, kad nuoširdžiai darbuotųsi, visada su savimi nešiotų škaplierius, kuriuos turėjusi gauti prie statomos bažnyčios už Nevos Vartų. Kai mergina visa tai įvykdė ir atliko išpažintį, priėmė ją su tikru nuoširdumu ir davė tris rublius kelionei. Ir vėliau, kiek kartų pas jį apsilankydavo, visada patirdavo kunigo nuostabų gerumą, nors gerai žinojo, kad jam pakanka kitokių rūpesčių ir darbų. [...] Mergaitė prisipažįsta, kad kun. Teofiliaus vadovaujama, nors ir didmiestyje gyvendama, išlaikiusi tikėjimą ir neiškrypusi iš doros kelio.“

Ne šiaip buvimas, o gebėjimas būti arti, padėti ir palaikyti įsirėžia žmonių širdyse. Arkivyskupo Teofiliaus, uoliai vykdančio Jėzaus meilės įsakymą, pavyzdys tepaskatina ir mus šalia esantį pakelti, pagydyti, pastiprinti, suteikti vilties.

IV GAVĖNIOS SEKMADIENIS

Šio sekmadienio Evangelijos pasakojimo centre – aklojo pagydymo įvykis. Pranašas iš Nazareto atvėrė aklo gimusio žmogaus akis. Nusiprausęs Siloamo tvenkinyje ir praregėjęs šis žmogus galėjo pamatyti, kaip ir mes, kad gyvena arba tarp aklų, arba iškreiptai ir labai ribotai realybę matančių žmonių. Matantys akimis, bet akli širdimis pasirodė esą Jėzaus mokiniai, kuriems buvo įdomus ne pats kenčiantis žmogus, o kuo jis ar jo tėvai nusidėjo, kad šis gimė neregys. Ar mes, šiandienos krikščionys, nesame dažnai panašūs į anų laikų Viešpaties mokinius? Šimtmečiai nelabai pakeitė žmonių širdis...
Galima įžvelgti analogiją tarp ano meto „veikliojo elito“ (apaštalų, fariziejų, tikinčiųjų) ir paskutiniųjų laikų režimų, pasaulėžiūrų ar savęs pačių. Dievo tarnas Teofilius Matulionis kaip tas Evangelijos neregys savo kailiu patyrė šiurkščią atstumtojo dalią: sėdi – reiškia kaltas, kenti – reiškia nusipelnei. Kalėdamas jis buvo tapęs vardu sąraše, tačiau net ir jį tardančių šaltų funkcionierių širdyse giliai paslėptas ruseno žmogiškumas, kurį vyskupui kartais pavykdavo įžiebti. Vyskupas Teofilius savo bičiuliams pasakodavo vieną tremties metų epizodą nepatikslindamas nei kada, nei kur jis vyko:
„Patekau vienam iš griežčiausių tardytojų, – pasakojo vyskupas. –Tardoma buvo naktimis ir ilgai. Tardytojas – gan griežtas, bet aš neturėjau ko slėpti nei jam ko nors naudinga pasakyti. Taip prabėgo daug naktų. Vieną kartą užsiminiau, kad dėl manęs jie turi tiek vargti... Matyti, tas pasakymas buvo toks paprastas ir kartu nuoširdus, kad pataikė į to žmogaus kietą širdį. Kitą naktį jis išsiėmė iš portfelio sumuštinį ir man duodamas pasakė:
–    Užkąsk! Juk dažnai esi alkanas!
Tais laikais ne tik kaliniai, bet ir miesto gyventojai badavo. Tas tardytojo gestas sugraudino mane iki ašarų ir yra vienas jautriausių išgyvenimų... Visi moka jausti, tik reikia paliesti atitinkamą stygą...“
Atstumtąjį neregį pagydė Jėzus, o čia atstumtasis kalinys „gydo“ kietą tardytojo širdį. Gyvas, tikras tikėjimas, kad Kristus yra kartu, duoda žmogui jėgų ne tik nepalūžti sunkiausiuose išbandymuose, bet įgalina kartu su Jėzumi daryti nuostabius darbus – atverti neregiui akis paliečiant tinkamą širdies stygą. Paprasta, bet tikra vyskupo Teofiliaus Matulionio šventumo pamoka – vėl įžiebti prigesusią širdį, padėti prisiminti žmogiškumą.

 

III GAVĖNIOS SEKMADIENIS

Šio sekmadienio Evangelijoje pasakojama, kaip Jėzus užsuka į Samariją, Sicharą. Kadaise šis kraštas buvo šlovingas klestinčios Izraelio Šiaurinės karalystės centras, tačiau 722 m. pr. Kr. asirai jį sulygino su žeme. Padorus žydas į tą kraštą neužsukdavo, nes, jo akimis, ten gyveno „nešvarūs“ žmonės, amoralūs, išpažįstantys kitą tikėjimą ir dėl jų neverta stengtis. Su tokiais galima tik keliu einant saugiu atstumu prasilenkti.

Evangelijose aprašyti Jėzaus poelgiai yra pavyzdys kiekvienam krikščioniui. Tai, ką Jėzus darė prieš daugelį metų, aš turiu daryti dabar. Teofilius Matulionis tai puikiai suprato ir stengėsi taip gyventi. 1911–1918 m. jis vadovavo Švč. Jėzaus Širdies parapijai už Nevos vartų, Rusijoje. Tai buvo darbininkų rajonas, toli gražu ne pats geriausias, nepasižymintis aukšta morale. Parapijiečių daugumą sudarė trijų tautybių tikintieji: lietuviai, lenkai ir latviai. Kunigas Teofilius su visais kalbėjosi jų gimtąja kalba, „kiekvienai grupei jis laikydavo pridedamąsias pamaldas jų kalba, nors tai buvo labai nelengvas darbas“, – rašo prel. Kiškis. Kunigas stengėsi, kad tikėjimas kiekvienam būtų kuo prieinamesnis, kad melstis būtų lengva ir miela, kad Dievo žodis giliau į širdį gultų.

1943 m. tapęs Kaišiadorių vyskupu Teofilius besąlyginio atsidavimo tarnystei reikalavo ir iš savo kunigų. Pats lankė parapijas, domėjosi sielovada, atsižvelgdavo į tikinčiųjų poreikius. Apie vyskupo reiklumą ir šiandien kunigai pasakoja girdėję iš savo klebonų, kaip pamačius atvažiuojantį raudoną moskvičių juos „išpildavo prakaitas“. Ne tiek iš baimės, kiek dėl nepatogių klausimų. Vyskupas visai nepiktai, bet tiesiai paklausdavo, kodėl to ar kito nepadarei. Panašiai kaip mokytojas klausia mokinio, kodėl šis nepadarė namų darbų. Dažnam klebonui belikdavo tik paraudus galvą nuleisti.
Iš lūpų į lūpas pasklidęs pasakojimas, kaip vyskupas Teofilius pasikvietė vieną kleboną, norėdamas jį paskirti į kitą parapiją. Klebonai tais laikais augindavo gyvulius, dirbdavo žemę, žodžiu – ūkininkavo. Labai nepatogus laikas kraustytis su visais gyvuliais kitur tam klebonui pasirodė. Visaip jis stengėsi paskyrimo išvengti bent laikinai, o gal ir visiškai, prisidengdamas bažnyčios remontu ir panašiai. Vyskupas suprato, kad kunigas išsisukinėja, leido jam pasilikti toje parapijoje, o atsisveikindamas, pastarajam paprašius palaiminimo, atsakė: „Eik! Tegu tavo karvės tave laimina“.

Šie pasakojimai, prisiminimai, daugiau ar mažiau tikslūs, išryškina labai svarbų arkivyskupo Teofiliaus bruožą: jam besąlygiškai rūpėjo tarnystė Bažnyčiai, kiekvienam žmogui, nepaisant nei jo tautybės, nei kalbos. Šito jis reikalavo ir iš kitų. Galima sakyti, kad Teofilius nesibodėjo eiti į savo laikų Samariją skelbti Evangelijos, kaip tai darė Jėzus. Jo pavyzdys yra kvietimas kiekvienam krikščioniui visada ir visur savo pavyzdžiu ir buvimu skelbti Evangeliją.

 

II GAVĖNIOS SEKMADIENIS

Kiekvienos gavėnios antrąjį sekmadienį esame kviečiami užkopti ant Taboro kalno, kad pamatytume Dievą iš arčiau, pajustume, kaip gera būti šalia Jo, kad jo artumo nesinorėtų prarasti. Gavėnios tikslas yra mus atgaivinti, atverti mūsų širdis džiaugsmui, kad Dievo buvimas šalia būtų akivaizdus ir jį realiai patirtų kiekvienas, kurį sutinkame savo kasdienybėje.

1936 m. lankydamasis Šventojoje Žemėje vyskupas Teofilius Matulionis aukojo šv. Mišias Kristaus kapo bazilikoje. Kaip anuo metu, taip ir šiandien daugybei krikščionių apsilankymas Jėzaus gimtinėje yra viena įspūdingiausių patirčių, leidžiančių pajusti realų Išganytojo artumą. Po kelionės vyskupas Teofilius rašė:
„Teko lankytis ir Šventojoje Žemėje, Palestinoje. Ten visa krikščionims brangu. Palestinoje yra Kristaus kapo bažnyčia. Joje ant sienų keturiasdešimčia kalbų ištašyta „Tėve mūsų“ malda. Pavyko sutvarkyti, kad ši malda ten būtų užrašyta ir lietuvių kalba. Mums, lietuviams, tai malonu žinoti“ .
Neseniai iš Jeruzalės grįžę piligrimai džiūgaudami pasakojo, kad „ten „Tėve mūsų“ ir lietuviškai užrašyta“! Lageriai, kalėjimai, persekiojimai garbingajam Teofiliui išugdė įgūdžius, būtinus ekstremaliam išgyvenimui. Bet kurioje situacijoje jis gebėjo išlikti ramus, šalto proto, viską pastebintis ir praktiškas. Šiuos savo įgūdžius vyskupas Teofilius parodė net lankydamasis prie Kristaus kapo – jis pasirūpino, kad „Tėve mūsų“ malda būtų užrašyta  lietuviškai.

Po atsimainymo Jėzus su mokiniais nusileido nuo kalno. Nusileido pas kitus mokinius, pas paguodos ir sustiprinimo laukiančius žmones:
„Didžiausias Bažnyčios darbas – tai mokymas, palaikymas ir ugdymas žmonėse doros: sąžiningumo pareigose, tvarkingumo šeimoje, būti nesavanaudžiu santykiuose su kitais, valdyti savo aistras, aukotis už kilnius idealus, gerbti gyvybę ir turtą – tai keletas dorybių, kurios yra taip naudingos kiekvienai visuomenei ir ypač valstybei (Vyskupo Teofiliaus Matulionio Memorandumas Lietuvos TSR Komisarų Tarybai, 1945 m. birželis)“.
Bažnyčia esame mes. Pasak vyskupo Matulionio, kiekvieno iš mūsų „darbas – mokyti, palaikyti, ugdyti“. Kitaip tariant, pažinę Kristų, pamatę jo nušvitusį veidą, turime skelbti, nešti, parodyti jį žmonėms. Niekaip kitaip to padaryti negalime, tik savo asmeniniu liudijimu, savo darbais ir pavyzdžiu. Krikščionio šventumas – tai išvydus nušvitusį Dievo veidą nusileisti į pilką kasdienybę papasakoti žmonėms, kaip Viešpats atrodo, kaip gera su juo būti ir, kaip Kristus, pasiimti kitą žmogų į kelionę ant kalno, į Dievo artumą.

[1] Prel. Stanislovas Kiškis, Arkivyskupas Teofilius Matulionis, Savastis, Vilnius 2008, 70 psl.

---

I GAVĖNIOS SEKMADIENIS

Švęsdama pirmąjį gavėnios sekmadienį Katalikų Bažnyčia visame pasaulyje skaito ištrauką iš Evangelijos pagal Matą, kurioje pasakojama apie gundymus, Jėzaus patirtus dykumoje. Kiekvienas žmogus yra velnio gundomas. Skirtingomis aplinkybėmis ar kokiu nors ypatingu gyvenimo momentu piktasis atsiranda kiekvieno mūsų gyvenime ir pasiūlo, rodos, labai daug, už ne tokią jau didelę kainą: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“ (Mt 4, 9).
Leningrade kalinčiam Dievo tarnui, tuo metu išsekusiam, alkanam ir iškankintam Teofiliui Matulioniui, KGB irgi siūlė daug – laisvę už visai nedidelę kainą – už parašą bendradarbiauti. Prelatas Stanislovas Kiškis užrašė štai tokią istoriją:

„Vieną kartą 1930 metų pavasarį kažkodėl vyskupas pašaukiamas tardymui dienos metu, netgi rytą. Tai būdavo didelė retenybė ir visuomet sukeldavo nerimą, laukiant permainų. Viršininkas klausia kalinį:
-    Ko čia sėdi?
-    Juokingas klausimas, – atsako vyskupas, – pasodinote, tai ir sėdžiu!
-    Jei panorėtum, jau šiandien galėtum būti laisvas!
-    Įdomu, kokiu gi būdu? – sako vyskupas, apsimesdamas nesuprantąs reikalo.
-    Labai paprastai: pasirašyk, kad pranešinėsi apie kunigus ir parapijiečius!
-    Dabar labai nepatogu, – sako vyskupas, – iš kalėjimo paleistąjį parapijiečiai iš karto įtars, kad užverbuotas...
-    Tai mes galime paleisti dar kelis asmenis, tarp kurių bus ir neužverbuotų... Tada žmonės to nepastebės!
Vyskupas pareiškė, kad iš to nieko nebus – jis griežtai atsisakė pasirašyti todėl, kad jo sąžinė neleidžianti to daryti“ .

Kaip velnias Jėzui, taip ir KGB agentas vyskupui Teofiliui pasiūlė TIK nusilenkti, pasirašyti. Rodos, galima būtų leistis į tokį kompromisą: pasirašyti, nusilenkti, paskui gauti laisvę ir toliau ramiai sau gyventi, nejaučiant nuolatinių nepriteklių ir apribojimų. Ne vienas tuo metu buvo pasirašęs bendradarbiauti su valdžia, tačiau nebendradarbiavo, tik apsimetė, kad yra jai lojalūs, o ir gyventi jiems buvo paprasčiau ir saugiau.
Teofilius Matulionis nesileido į kompromisus su sąžine, nebandė kovoti su blogiu jo paties ginklais: veidmainyste, gudrumu, apgaule. Jis išliko tvirtas ir ištikimas tiesai, sąžinei, Dievui. Už tai sumokėjo tais pačiais 1930-aisiais metais – buvo paskelbtas sprendimas jį ištremti į Solovkus dešimčiai metų.
Arkivyskupas Teofilius Matulionis šio tik vieno iš daugybės aprašyto „gundymo“ atveju parodė bekompromisę ištikimybę Dievui ir žmonėms, kuriems ir už kuriuos buvo atsakingas. Tai ir yra šventumas: būti ištikimam iki galo, beatodairiškai liudyti tiesą.

[1] Prel. Stanislovas Kiškis, Arkivyskupas Teofilius Matulionis, Savastis, Vilnius 2008, 51 psl.

Daugiau informacijos apie garbingąjį Teofilių Matulionį – www.teofilius.lt