Liudijimai iš lapkričio 4-6 dienomis Trinapolio rekolekcijų namuose vykusių Bernardinų parapijos rekolekcijų „DIDIS TAVO GAILESTINGUMAS, VIEŠPATIE“.
„Tiesiog skverbiasi į mano gyvenimą, į mano mintis, į mano sielą tą savaitgalį išgirsti žodžiai, išgyventi jausmai, patirta bendrystė...
Važiavau į rekolekcijas visiškai tuščia, abejojanti, ar teisingai darau, nieko labai nesitikėdama, bet atvira tam, kas gali nutikti...
Iš pradžių viskas atrodė per daug paprasta, daugybę kartų matyta ir girdėta, seniai atrasta...
Bet ten dar būdama, bendraujant, dalijantis pajutau, kad vis iškyla mintyse žodžiai: „Viską matyti Dievo akimis... nevertinti... neteisti... išlaukti... būti kantriai... mylinčiai... Jis nebaudžia... Jis myli...“ Iš labai giliai iškyla...
Visa tai liko ir po rekolekcijų... Lydi mane kiekvieną dieną... Tampa... mano mintimis, mano žvilgsniu, mano gyvenimu... Tikiuosi, ilgam... Gal visam laikui... Su Jo pagalba...
Ir dar. Maldos... Kryžiaus kelias, kuris pirmą kartą neprailgo, su Dievo įkvėptomis nuostabiomis meditacijomis, sugebėjusiomis išlaikyti dėmesį ir tikrumą... ir gelmę...
Išpažintis per ausis ir širdį, brolio, kuriam nėra tas pats, kuris tikrai buvo tarpininkas...
Adoracija...
Užtarimo malda, kuria visą laiką nepasitikėjau dėl pavojaus suvokti ją kaip burtus... Bet štai suvokimas, atėjęs po šios maldos: kur du ar trys meldžiasi mano vardu, ten esu Aš... Ir Jis buvo... Buvo daug ašarų... Nuo desperatiško trūkčiojimo ir siaubingai stipraus širdies daužymosi iki ramybės, užliejančios visą esybę, iki ašarų, srūvančių upeliais, nors sąmonė sakė: kas čia vyksta, aš juk nebeverkiu, kodėl jos vis tiek srūva...
Ašarų malonė... Išsivalymas, nurimimas... Grįžęs visiškas atsidavimas Jam... Pasitikėjimas Juo...
Ne burtai... Stebuklas... Susitikimas...
Ir supratau. Tai nebuvo savaitgalis, skirtas suprasti, kas yra Dievas, Dievo Gailestingumas...
Tai buvo savaitgalis Jo Gailestingumui išgyventi... Tai buvo Dievo Gailestingumas... Man, ten esantiems ir tiems, už kuriuos mes meldėmės...“
Ačiū Dievui... Ačiū visiems bendražygiams...
Danguolė
Per rekolekcijas mąstydama apie Dievo gailestingumą suvokiau, kad su Dievo Meile ir Gailestingumu susiduriu kiekviename žingsnyje: namuose, darbe, parapijoje. Tačiau panirusi į pasaulio reikalus – buitį, darbą, įsitraukiu į kasdienę savo pačios egoizmo ir puikybės pradėtą ir nuolat kurstomą vidinę, o kartais ir išorinę „kovą“, todėl Jo veikimo nepastebiu.
Dabar galiu aiškiai įvardyti, kad man Dievo gailestingumas – tai nuoširdus parapijiečių pakvietimas dalyvauti rekolekcijose, Atgailos sakramento metu kunigo tyliai ištarti išrišimo žodžiai, širdį uždegęs šlovinimas ir sielai ramybę sugrąžinusi užtarimo malda, giliai „užkabinusios“ Kryžiaus kelio stočių meditacijos ir, žinoma, bendrystė su seserimis ir broliais Kristuje… Grįžusi į kasdienybę mokausi šio suvokimo „nepamesti“, nepamiršti Jam padėkoti už visa, kas vyksta mano gyvenime, stengtis tapti nuolankiu Dievo gailestingumo įrankiu santykiuose su artimaisiais, bendradarbiais, tą dieną sutiktaisiais.
Rūta
Vėlyvas penktadienio vakaras (pirmoji rekolekcijų diena), filmo „Mirties paslaptys“ peržiūra.
Mirtis. Kas tai? Šį klausimą užduoda kiekvienas iš mūsų.
Filmas neatskleidžia visos mirties paslapties, jis tik bando priartėti prie jos taip arti, kaip tai įmanoma.
...Mirties angelas klausėsi minčių dviejų pagyvenusių žmonių, kurie nepažinojo vienas kito... ,,Meilė ir mirtis – tai viena? Žinoma. Juk kartą pažinęs meilę, jau negali sustoti – nori meilės vis daugiau ir daugiau... ir tik mirtis gali panaikinti tą troškulį, nes tik po mirties tu gali pažinti pačią stipriausią meilę – Dievo... “
Barbora
Mano buvęs vyras turi sūnų su kita moterimi, bet niekada iki šiol nepagalvojau, kad galiu tą vaiką mylėti. Ar bent pakalbėti su juo, priimti į namus. Po rekolekcijų apie tai nuolat galvoju... Dabar manau, kad man visai nesunku būtų tai padaryti.
Moteris, su kuria per rekolekcijas gyvenome viename kambaryje, papasakojo savo istoriją. Kaip savo tikrą vaiką ji myli ir globoja buvusio vyro ir kitos moters sūnų. Jie abu dažnai keliauja, eina į muziejus, švenčia šventes ir kitaip smagiai leidžia laiką. „O kaip kitaip, juk jis yra mano sūnaus brolis“, – sako Ramutė. Kai jos buvusi anyta paskambino ir pasakė, kad gims vaikelis ir ką dabar daryti, ji atsakė: „Mylėti“. Dabar tas vaikelis paaugo ir norėtų, kad ši moteris būtų jo mama. „Pažiūrėkite į mane ir suprasite, kas yra laiminga moteris“, – sakė ji.
Man tai buvo stipriausias rekolekcijų liudijimas. Gailestingumas kartais yra toks paprastas, ypatingų pastangų nereikalaujantis aktas.
Roma
Lenkiuosi Tam, kuris mane atvedė į šias rekolekcijas. Tikiu, kad be Dievo Tėvo noro aš nebūčiau dalyvavusi jose. Klostėsi viskas labai sklandžiai.
Noriu dar kartą nuoširdžiai padėkoti broliui Evaldui už mano išpažinties išklausymą ir paaiškinimus, kurie man suteikė daugiau supratimo apie pačią išpažintį, atleidimą.
Tą savaitgalį, sakyčiau, įstabiai ramų, galėjau visiškai atitolti nuo kasdienių darbų (kas retai pavykdavo) – tikiu, toks stiprus buvo Šventosios Dvasios veikimas. Be galo dėkinga užtarimo maldos grupei – tuo metu išgyvenau stiprią patirtį, kai nesupratau, kas darosi su mano kūnu ir dvasia. Tai buvo taip stipru ir dar nepatirta.
Valdo mintys (aiškios ir nuoširdžios), išsakytos seminaro metu, atvėrė kelią į gilesnį Dievo suvokimą. Pajutau troškimą eiti į Tikros Tiesos pažinimą. Ačiū Artūrui už giesmes, nes giedojo širdis ir akys ašarojo.
Tikiu, kad šios rekolekcijos buvo tik pirmas žingsnis į mano keitimąsi, atsirado daug galimybių artintis prie Jėzaus per gailestingumą, atvirumą, meilę artimui ir aplinkai.
Organizatoriai, dalyviai ir visi, kurie prisidėjo prie šių rekolekcijų rengimo, suteikė man galimybę labiau atsiverti ir pajusti dieviškosios meilės jėgą.
Tai buvo gera – aš jaučiau ir tebejaučiu.
Lauksiu kitų rekolekcijų arba susitikimų.
Danutė
Paaukokite Bernardinų 
